Kaip išsaugot žmogiškumą?
Neseniai šio tinklalapio naujienose perskaičiau straipsnį, kuriame apie savo gyvenimą pasakojo slaugytoja, emigravusi iš Lietuvos. Labiausiai sujaudino, kad dirbdama Lietuvoje ji jautė didelę įtampą, patyrė vyresniosios slaugytojos moralinį gniuždymą, įžeidinėjimus, gąsdinimus, patyčias... Ar tikrai pas mus taip būna? Kaip tai plačiai paplitę?
Pastebėjau, kad mes, kolegos, esame supriešinti, ypač gydytojai iš skirtingų lygių, sričių. Siauros srities specialistai pacientams aiškina, kad šeimos gydytojai nieko neišmano, laiku nediagnozuoja susirgimo, pasiūlo netgi kuo greičiau keisti gydytoją, dažnai kritikuoja sveikatos sistemos reformą teikdami, kad šeimos gydytojo institucija nepasitvirtino...
Nediskutuosiu šį kartą apie politines peripetijas, tačiau būna skaudu, kai ne visuomet žinodami visą situaciją, ištyrimo galimybes, paciento sąmoningumą, jo sąžiningumą, apsilankymų dažnumą, daro išvadas ir nuteisia gydytoją, net visą profesiją ar instituciją. Be to, reikėtų nepamiršti, jog nėra profesionalu apie kito gydytojo kompetenciją diskutuoti su pacientu. Manau, kad profesionaliau būtų, pastebėjus gydytojo aplaidumą ar klaidą, pranešti pačiam gydytojui. Galima ir pacientui pasakyti, kad gydytojas kažko nepastebėjo, padarė klaidą, bet ne menkinti jo profesionalumą, nežinant visos situacijos. Galbūt būdamas to gydytojo vietoje, tokioje pačioje situacijoje, būtų nusprendęs visiškai identiškai...
Neslėpsiu, mes taip pat pastebime specialistų klaidų, aplaidumo (nepaklausiama apie vartojamus, ar anksčiau vartotus vaistus, kitas ligas, išrašomi vaistai, kuriuos pacientas neseniai vartojo, bet netoleravo ar pan.). Manau, kad kai kurie šeimos gydytojai, pasinaudoję galimybe „pakerštauti“, pacientams išsako apie specialisto „nekompetenciją“. Tačiau toks elgesys žemina mus pacientų akyse. Atsiranda nepasitikėjimas gydytojais, jų kompetencija, visa sveikatos sistema. Todėl ir žiniasklaidos atstovai atliepdami visuomenės nepasitikėjimą medikų profesionalumu, sąžiningumu, atsakingumu, visai neišmanydami medicinos pradeda kaltinti nebūtais dalykais, kas mediciniškai netgi neįmanoma, o po to net neatsiprašo, o jei atsiprašo, labai nenoriai.
Kodėl mes taip susvetimėjome, nebemokame gražiai, draugiškai, pagarbiai bendrauti tarpusavyje? Kodėl vis dar yra tokių patyčių, žeminimų, gąsdinimų kolektyvuose, kuriuose patys dirbame? Juk čia ypatingai turėtume siekti komfortabilios, draugiškos atmosferos. Kodėl nebemokame bendrauti su pacientais, išklausyti jų, aiškiai atsakyti į visus rūpimus klausimus? Kodėl mes nužmogėjame: su pacientais kalbame, kaip su prastesniais, „žemesnės klasės“ atstovais, o ne kaip su sau lygiais, tik galbūt daug mažiau išmanančiais mediciną? Kodėl supykstame, kai pacientas paklausia apie numatomą ištyrimą ir gydymą, vietoje to, kad dar aiškiau išdėstytume ką, kam ir kodėl darome, pasiūlytume alternatyvas rinktis, išaiškintume ligos atsiradimo ir gydymo principus? Kodėl dar išlieka pacientų „reketas“ – „gydysiu tik tuomet jei papildomai man sumokėsi“? Manau, tai ypatingai amoralu. Mes gauname atlyginimą už atliekamą darbą. Galima būtų toleruoti pacientų padėkas už gerai atliktą darbą, nuolatinę priežiūrą, bet atvirą reketą... Ne, nes tai, manau, nusikaltimas žmogiškumui. Galima imti atlygį už papildomą darbą, komfortą, bet tik ne reikalauti pinigų už tai, ką tu privalai atlikti, nes sutikai su darbo sąlygomis darbindamasis savo darbovietėje, priėmei Hipokrato priesaiką.
Tad nesistebėkime, kad pastaruoju metu didėja nepasitikėjimas specialistais, visa sveikatos sistema. Didele dalimi prie to prisidedame patys, negalvodami, ką sakome, ar nepasakome, tingėdami dar geriau pasirūpinti savo pacientų fizine ir dvasine gerove, dar daugiau kalbėdami ir išklausydami, mylėdami juos ir savo darbą. Didžiausi nesusipratimai, nepasitenkinimai būna dėl nesusikalbėjimo, negebėjimo išgirsti paciento norų, o ne realių klaidų. Tad išgirskime kito skausmą ir nebijokime pasidalinti savu su sau artimais žmonėmis, savo gydytoju.
Pagarbiai, Mindaugas
Prisijunkite norėdami rašyti komentarus.